„Duobė ir švytuoklė“ – tai trumpas siaubo pasakojimas, kuriame naudojami detalūs jutiminiai vaizdai, siekiant sukelti skaitytojui baimę ir siaubą. Šie elementai kartu su veikėjo artėjančios pražūties suvokimu skustuvo aštria švytuokle arba urvinės bedugnės sukuria dar vieną poeišką nevilties, baimės ir atpirkimo troškimo pasaulį.
Literatūroje dilemos yra pagrindinis konfliktas, su kuriuo susiduria daugelis veikėjų. Kartais šios dilemos netgi sukėlė pokyčius visuomenėje ir istorijoje! Įprastos dilemos: klasikinė, etinė ir moralinė.
Pasakotojas yra pabėgęs iš švytuoklės, bet jis mato, kad jo pabėgti metu švytuoklė sustoja supasi ir yra sudarytas atgal iki lubų. Jis žino, kad jis yra stebima dabar. Jis pradeda pastebėti karštas kvapas iš degančių sienos, o sienos judėjimą, nes jie keisti kamerą formą. Jis bijo duobę, tačiau perimti sienos taip pat jį nužudyti.
PROBLEMA 1
Jei pasakotojas bando nustumti nuo sienų ar paleisti į juos, jis mirs, bet jis nebus mirti krenta į tamsų duobę.
PROBLEMA 2
Jei pasakotojas leidžia sienos stumti jį į duobę, galiausiai jis neturi kito pasirinkimo, kaip tik kristi ant šono.
Sukurta daugiau nei 30 milijonų siužetinių lentelių